Mokymasis nesimokant - vos atvėrus mokyklos duris

Įsivaizduokime, kad kiekvienas mokyklos koridorius yra ne tik erdvės plotas, bet ir raktas, kurio dėka atveriamos kitokios mokymosi galimybės. Švietimo srityje atradimų kelias prasideda gerokai anksčiau nei išmokstama pirmoji pamoka arba atverčiamas pirmasis vadovėlis. Tai žygis, kuris prasideda tą akimirką, kai mokiniai peržengia mokyklos durų slenkstį. Šiai kelionei būdingas reiškinys, peržengiantis įprastas mokymosi paradigmas - ,,mokymasis - nesimokant“. Kai mokiniai vaikštinėja švietimo įstaigų koridoriuose, jie susiduria su begale patirčių, kurios praturtina jų gyvenimą ir formuoja supratimą apie pasaulį. Nuo subtilių socialinės sąveikos niuansų iki juslinių dirgiklių, įterptų į jų aplinką, kiekviena akimirka turi augimo ir atradimų potencialą.

Pasyvaus mokymosi galia

nuotrauka: Freepik.com (https://shorturl.at/fjDO9 )

Žodžių derinys „mokymasis nesimokant“ atspindi pasyvaus mokymosi esmę. Viena iš geriausių pasyvaus mokymosi praktikų yra vyresniųjų įtraukimas į mokymo procesą. Vyresni mokiniai, turintys daugiau patirties ir žinių, gali pasidalinti savo žiniomis su jaunesniais mokiniais. Tai sukuria ypatingą sąveiką, kur vyresniųjų klasių mokiniai auga, mokydami jaunesnius, o jaunesnieji mokosi iš vyresniųjų. Vyresniojo amžiaus klasių mokiniai ne tik stiprina savo žinias, paaiškindami medžiagą jaunesniems, bet ir ugdo lyderystę, komunikacijos įgūdžius ir gebėjimą dirbti komandoje, empatiją, emocinį intelektą.  Tuo tarpu jaunesnio amžiaus mokiniai gauna vertingą informaciją, patarimus ir pavyzdžius iš patyrusių mokinių, kurie gali padėti jiems tobulėti ir augti profesionaliai bei asmeniškai.

Be to, ši sąveika skatina solidarumą ir bendradarbiavimą tarp skirtingo amžiaus grupių. Vyresnieji jaučiasi įvertinti dėl savo patirties ir žinių, tuo tarpu jaunesnieji jaučiasi palaikomi ir suprantami. Ši tarpusavio pagalba ir parama yra esminė ne tik mokantis, bet ir tobulinant bendruomenių kultūrą, efektyvumą bei asmeninį augimą.

Optimalios edukacinės aplinkos kūrimas

Optimali edukacinė aplinka - tai aplinka, kurioje ugdomas smalsumas, skatinamas bendradarbiavimas ir augimas. Tai vieta, kurioje mokiniai jaučiasi įkvėpti tyrinėti, atrasti ir kurti. Įvairių edukacinių priemonių įtraukimas į mokymo procesą ne tik palengvina mokymąsi, bet ir padaro jį natūraliu bei įdomiu.

Pavyzdžiui, technologinės priemonės, kaip interaktyviosios lentos ir mokomosios programėlės, suteikia galimybių individualizuotam mokymuisi ir įsitraukimui. Išnaudodami šių priemonių ir strategijų galią, pedagogai sukuria skatinančią ir palankią mokymosi aplinką. Toks įvairovės pasirinkimas leidžia mokiniams rasti tinkamiausią mokymosi būdą, atsižvelgiant į jų individualius poreikius ir mokymosi stilius, o tai taip pat skatina didesnį mokinių dalyvavimą ir bendradarbiavimą. Edukuojanti aplinka, praturtinta įvairių mokymosi priemonių, tampa terpe, kurioje mokiniai gali išsireikšti, augti ir įgyti įvairias kompetencijas, reikalingas jiems ateityje.

Perėjimas nuo pasyvaus prie aktyvaus mokymosi

Pasyvus mokymasis padeda pagrindą žinioms įgyti, o aktyvus mokymasis skatina mokinius giliau tyrinėti ir suprasti. Aktyvaus mokymosi veiklos gali būti diskusijos ar eksperimentai. Pavyzdžiui, mokiniai gali bendradarbiauti vykdydami projektą, kurio metu jie turi pritaikyti tai, ko išmoko, realiomis sąlygomis arba dalyvauti diskusijoje, kurioje išbandomi jų kritinio mąstymo įgūdžiai.

Sklandžiai integruodami pasyvaus ir aktyvaus mokymosi būdus, pedagogai kuria dinamišką edukacinę patirtį. Toks pasyvaus įsisavinimo ir aktyvaus įsitraukimo derinys skatina gilesnį sąvokų supratimą ir parengia mokinius sėkmingai dirbti nuolat besikeičiančiame pasaulyje.


Įtraukusis ugdymas – kelio atvėrimas kiekvienam besimokančiam

Įtraukusis ugdymas - tai ne tik skirtingų poreikių tenkinimas, bet ir visų mokinių priklausomybės jausmo puoselėjimas. Šis ugdymas apima įvairias strategijas, pavyzdžiui, pedagogai gali suteikti alternatyvias medžiagas mokiniams, turintiems jautrius sensorinius pojūčius arba pasiūlyti ramias erdves tiems, kuriems reikia pailsėti nuo stimuliacijos.

Taikydami integracinę praktiką, pedagogai sukuria palankią mokymosi aplinką, kurioje kiekvienas mokinys jaučiasi vertinamas ir gerbiamas. Toks požiūris į ugdymą leidžia įvertinti individualius skirtumus ir suteikia mokiniams galimybę išnaudoti visas savo galimybes.

Sensorinis ugdymas – pojūčių turtinga patirtis


Sensorinis ugdymas yra ankstyvojo vaikų vystymosi pagrindas, tačiau jo nauda toli gražu neapsiriboja vien formavimosi metais. Šio ugdymo pagalba mokykla gali tapti tyrinėjimų ir atradimų aikštele. Nuo tekstūrinių paviršių iki vizualinės stimuliacijos - pedagogai naudoja įvairias priemones, kurios įtrauktų skirtingus mokinių pojūčius ir pagerintų mokymąsi. Pavyzdžiui, praktiniai užsiėmimai, kaip molio lipdymas, skatina tyrinėti lytėjimu, o vaizdinės priemonės, kaip spalvingi plakatai ir mokomieji vaizdo įrašai, skatina vizualinį mokymąsi. Edukaciniai sienų, laiptų ar grindų lipdukai, padeda paversti mokyklų koridorius labiau interaktyviomis ir puošesnėmis mokymosi zonomis. Judėjimas aktyvina įvairias smegenų sritis ir skatina geresnį informacijos įsisavinimą, todėl kasdien vaikštinėjant per tokią stimuliuojančią mokymosi aplinką, mokiniai gali ne tik įsisavinti informaciją, bet ir lavinti savo motoriką, koordinaciją bei kūrybiškumą. Į mokymo programą įtraukdami lytėjimo, regos, garso ir net kvapo elementus, pedagogai sukuria multisensorinę aplinką, kurioje mokymasis peržengia tradicines ribas.

Apibendrindami galime pasakyti, kad mokymasis  tai yra kelionė, kuri prasideda nuo tos akimirkos, kai įžengiame pro mokyklos duris, vedami mus supančios aplinkos vaizdų, garsų ir pojūčių. Įgyvendinant pasyvaus mokymosi strategijas, o kartu ir integruojant aktyvų mokymąsi, galima sukurti edukuojančią aplinką, kurioje kiekvienas mokinys atranda savo potencialą ir eina atradimų keliu į ateitį.