Ar vaikas pasiruošęs mokyklai? Psichologė įvardija 5 gebėjimų sritis, kurias verta įvertinti prieš pirmą klasę.

Švietimo ekspertė, psichologė Audronė Kancė-Grdzelišvili  (GROW365.lt)

Daugelis tėvų mano, kad pasiruošęs mokyklai vaikas yra tas, kuris jau skaito, rašo ar skaičiuoja. Tačiau tikrasis pasirengimas mokyklai prasideda visai kitur.

Dažnai tėvai skuba išleisti vaikus į mokyklą. Kartais pajuokauju: kuo anksčiau vaikas baigs mokyklą, tuo vėliau išeis į pensiją. Vienus metus paimsite iš vaikystės ir pridėsite prie darbo stažo. Ar tikrai norime trumpinti vaikystę?

O jei rimtai – pakalbėkime, kas iš tiesų yra pasirengimas mokyklai, kada vaikas jam subrendęs ir į ką tėvams verta atkreipti didžiausią dėmesį.

Kada vaikas yra pasiruošęs mokyklai?

Tikrai ne tada, kai jam yra 5 ar 6 metai, kuris jau perskaito žodžius ar geba suskaičiuoti iki 10 ar 20. Tai svarbu, bet to nepakanka. Ir tikrai ne tas, kuris rašo. Siūlau tėvams nemokyti rašto patiems, nebent spausdintinėmis raidėmis. Kiekviena mokytoja turi savo sistemą, o persimokyti kartais sunkiau nei išmokti naujai.

Pradinukas jaučiasi sėkmingas tiek, kiek jam sekasi draugauti ir mokytis. Tai atitinka 7–10 metų vaiko raidos pagrindinius uždavinius. Pirmokas įžengia į meistrystės raidos etapą, kur svarbiausias vaiko moto yra: „Aš esu tai, ko galiu išmokti!“

Svarbu suprasti, kad gebėjimas mokytis nėra dalykų mokėjimas. Tai resursai, kurie leidžia vaikui patirti sėkmę mokantis.

Kitaip tariant, pasirengimą mokyklai lemia ne tik tai, ką vaikas jau moka, bet ir tai, kaip jis geba mokytis.

Tai yra vaiko socialinės ir emocinės kompetencijos, darbinės, arba vykdomosios, funkcijos, motyvacija bei akademinių gebėjimų pradmenys.

Pakalbėkime apie kiekvieną įgūdžių grupę atskirai.

Vaiko emocinės kompetencijos

Tai vaiko amžių atitinkantis emocinis raštingumas ir savireguliacija. Kas į tai įeina? Gebėjimas įvardinti ne tik savo mintis, bet ir emocijas, jausmus („Aš liūdžiu“, „Man skaudu“, „Aš pykstu“). Žinojimas savo stiprybių ir pomėgių („Aš greitai bėgu“, „Man patinka piešti ir dainuoti“), taip pat gebėjimas įvardinti sunkumus („Kartais man nedrąsu paprašyti priimti į žaidimą“).

Ruošiantis mokyklai svarbu, kad vaikas būtų susiformavęs teigiamą požiūrį į save, apie save galėtų pasakyti: „Aš esu geras vaikas“, tikėtų, kad gali įveikti iššūkius, kuriuos sutinka savo vaikiškame gyvenime, ir turėtų sveikai optimistišką požiūrį į ateitį. Trumpai tariant, tikėtų savimi ir ateitimi.

Mokykloje svarbu, kad priešmokyklinukas mokėtų paprašyti pagalbos ir ją priimti iš suaugusio žmogaus. Mokytojas neskaito minčių, todėl vienas svarbiausių būsimo pirmoko įgūdžių – mokėti pasakyti, kad kažkas neaišku, ir paprašyti pagalbos.

Kalbant apie emocinę savireguliaciją, svarbus mokėjimas nurimti. Svarbu, kad vaikas žinotų bent kelis savipagalbos būdus – kas jam padeda nusiraminti, pavyzdžiui, piešimas, lipdymas, ramus pabuvimas nusiraminimo kampelyje ar išsikalbėjimas.

Ne mažiau svarbu ugdyti vaiko psichologinį atsparumą. Vaikas neturi tikėti, kad jam viskas pavyks iš pirmo karto – jis turi tikėti, kad nepavykus galės bandyti dar kartą. Mokymasis – tai nuolatinis bandymų ir klaidų procesas. Net mokydamiesi vaikščioti maži vaikai per trumpą laiką atlieka tūkstančius žingsnių, ne kartą nukrenta ir vėl bando iš naujo. Todėl labai svarbu nenusidrąsinti, padarius išvadas bandyti vėl ir vėl, kol pavyks.

Penkiamečio, šešiamečio ir septynmečio savireguliacija bei emocinis atsparumas gali labai skirtis. Šiame amžiuje vaiko raida vyksta sparčiai, todėl net vieneri metai gali turėti reikšmės gebėjimui valdyti emocijas, išlaikyti dėmesį ir susidoroti su iššūkiais. Vis dėlto vertinant konkretaus vaiko pasirengimą mokyklai svarbu žiūrėti ne tik į jo amžių, bet ir į individualią raidą, gebėjimus bei poreikius.

Vaiko socialinės kompetencijos

Pirmas dalykas – komunikavimas, drąsa pasakyti savo nuomonę, gebėjimas ją pagrįsti bent vienu argumentu. Drąsa užmegzti kontaktą, pakalbinti, parodyti iniciatyvą.

Priešmokyklinukui svarbus ir gebėjimas suvokti girdimą tekstą, jį sklandžiai atpasakoti savarankiškai ar pasitelkiant paveikslėlius.

Tai mokėjimas ne tik komunikuoti, bet ir girdėti kitą. Išgirsti, kai tau sako: „Stop, man taip nepatinka!“ Gebėjimas laikytis taisyklių ir susitarimų. 5–8 metų vaikų grupėse draugystei svarbu ne tik tai, ar su kitu vaiku įdomu žaisti, bet ir ar jis geba laikytis bendrų taisyklių bei susitarimų. Vaikams, kurie nuolat jų nepaiso, kurti ir išlaikyti santykius gali būti sunkiau.

Tai empatija ir geranoriškumas kito vaiko atžvilgiu, pagarba jo norams ir riboms, tolerancija kitoniškumui. Gerai, jei vaikas yra jautrus aplinkai, neverbalinei kalbai, veido išraiškai, balsui. Nuostabu, jei vaikas turi įgūdį jam neaiškioje situacijoje pasitikslinti, kaip draugas jaučiasi, ko jis norėtų tam tikroje situacijoje.

Čia įeina ir gebėjimas ieškoti kompromiso, siūlyti alternatyvas, kūrybingumas ieškant sutarimo. Juk jei norėsi, kad viskas vyktų pagal tave, galiausiai žaisi vienas. O šiame amžiuje jau labai svarbu žaisti komandinius žaidimus. Tam reikia rasti visiems tinkančius sprendimus, o tai neišvengiamai reikalauja ir lankstumo, ir kūrybingumo.

Kas dar? Draugystėje ir intensyviame kontakte neišvengiamai kyla įtampų. Čia svarbus įgūdis komunikuoti, kai situacija nemaloni. Nuostabus įgūdis – naudoti frazę: „Stop, man taip nepatinka“ arba „Man tai nemalonu“. Taip pat svarbus įgūdis girdėti kitą ir proaktyviai ieškoti sprendimų.

Vaiko darbinės kompetencijos, arba vykdomosios funkcijos

Svarbiausi dalykai šiame sąraše – vaiko savarankiškumas, atsakomybės jausmas, gebėjimas pabaigti darbą iki galo ir dėmesio sukaupimas bei išlaikymas.

Nepatikėsite, kiek streso kartais patiria pirmokas, kuriam sunku pasirūpinti savimi: susitvarkyti daiktus po pamokos, pasiruošti naujai pamokai, savarankiškai persirengti kūno kultūrai ar apsirengti, norint išbėgti į mokyklos kiemą, išsidžiovinti ar susišukuoti plaukus, jei pirmokas ar antrokas mokosi plaukti baseine.

Kuo vaikas labiau moka pasirūpinti savimi, kuo jis savarankiškesnis, tuo labiau jaučiasi orus, pasitikintis savimi ir galintis susidoroti su mokykliniais iššūkiais.

Mokykite vaiką daiktus susidėti iš vakaro, o ryte kuo savarankiškiau susiruošti į mokyklą. Tam padės žingsnių plano sudarymas, aptariant, kiek laiko reikia kiekvienam žingsniui.

Padeda ir paprastos kasdienės sistemos: pastovi vieta daiktams kuprinėje, vakarinis susidėjimo ritualas, o mokyklinius reikmenis ir drabužius verta pažymėti vaiko vardu. Tam puikiai tiks, pavyzdžiui, VARDO lipdukai rūbams ir daiktams . Taip vaikui lengviau atpažinti savo daiktus, jų nesumaišyti su kitų vaikų daiktais, o pasimetusį vardu pažymėtą daiktą lengviau grąžinti savininkui. Mažiau pamestų daiktų – mažiau streso vaikui ir tėvams, taip pat mažiau nereikalingų išlaidų šeimai.

Santykį su atsakomybe svarbu pradėti ugdyti ne mokykloje, atliekant pirmuosius namų darbus, o dar namuose. Vaikas nuo 4–5 metų turi turėti bent vieną atsakomybę šeimos labui, o ne tik pasirūpinti savimi.

Buitinėse situacijose vaikui daug aiškiau suprasti, kas atsitiks neišnešus šiukšlių laiku ar neiškrovus indų iš indaplovės. Tuomet namuose suformuotą pareigos ir atsakomybės jausmą vaikas lengviau perkels į mokyklinę sritį.

Kodėl svarbu nepraleisti 4–6 metų amžiaus tarpsnio formuojant atsakomybę? Nes šiuo raidos laikotarpiu vaikai labai nori būti dideli, mėgdžioja suaugusiuosius. Todėl atsakomybę priima kaip paaukštinimą pareigose. Tai atitinka vaikų raidos tarpsnio uždavinius, todėl ir geriausiai pavyksta tai, kas vyksta kartu su vaiko raida.

Kas dar? Turėdamas vieną stabilią pareigą vaikas išmoksta pabaigti užduotį iki galo. Tai labai svarbu ruošiantis mokyklai. Jis praeina entuziazmo stadiją, derybų stadiją, ribų išbandymo stadiją, pasekmių stadiją.

Jei tėvai yra padrąsinantys, bet atlaikantys ribas, vaikas išmoksta padaryti darbą iki galo. Ir ne tik tada, kai tai smagu, o periodiškai, kada yra sutarta. Tai stiprina ne tik vaiko atsakomybės jausmą, bet ir kitas darbines funkcijas: gebėjimą susimobilizuoti, sukaupti ir išlaikyti dėmesį, stiprina valią.

Praktikoje matau, kad didžioji dauguma vaikų, kurie nuolat atidėlioja ir vengia namų darbų, namuose nėra turėję nė vienos stabilios atsakomybės, skirtos šeimos labui. Tokių vaikų tėvai būna pražiūrėję laiką, ypač palankų šioms savybėms formuoti 4–6 metų amžiuje, ir vėliau tai tenka daryti sunkiuoju būdu.

Vaiko motyvacija

Pats svarbiausias dalykas – kad vaikas neprarastų noro mokytis iki mokyklos, kad ateitų į mokyklą smalsus ir žingeidus.

Neperspauskite vaiko darželyje, ypač su mokymu namuose. Jei vaikas kažko paklausia, paprašo – tada taip. Motyvacija turi tekėti iš apačios į viršų, iš vaiko į tėvus, bet ne atvirkščiai.

Neperkrautas vaikas yra žingeidus ir visko nori. Tausokite šį resursą, nes esu mačiusi daugybę vaikų, kurie būdami penkerių metų jau nieko nebenori – net žaisti.

Idealu, jei paskutiniais mėnesiais darželyje vaikui jau pasidaro nuobodu. Nėra galingesnės kuriamosios jėgos kaip nuobodulys. Juk ir augalai pavasarį sparčiai krauna lapus iš jėgų, sukauptų per žiemą.

Vaiko akademinės kompetencijos

Noriu jus nuraminti. Ruošiantis mokyklai nereikia siekti, kad vaikas jau prieš pirmą klasę mokėtų viską, ko bus mokomas vėliau. Pernelyg didelis spaudimas ir nuolatinis mokymas namuose gali mažinti smalsumą bei norą mokytis.

Tačiau akademinių gebėjimų nereikėtų nei nuvertinti, nei paversti lenktynėmis. Į pirmą klasę ateinantis vaikas neprivalo laisvai skaityti ar rašyti rašytinėmis raidėmis, tačiau priešmokykliniame amžiuje jau formuojami skaitymo, rašymo ir matematikos pradmenys.

Todėl svarbu, kad būsimas pirmokas pažintų daugumą raidžių, gebėtų susieti garsą su raide, bandytų perskaityti trumpus nesudėtingus sakinius, mokėtų parašyti savo vardą spausdintinėmis raidėmis, skaičiuotų ir spręstų paprastas jo amžiui tinkamas užduotis.

Labai dažnai „permokyti“ vaikai pernelyg atsipalaiduoja pirmoje klasėje ir praleidžia tą momentą, kai jau reikia susiimti ir mokytis, nes prasideda nauji, nežinomi dalykai. Tada neretai įsijungia vengimo ir atsitraukimo gynybos mechanizmas.

Ir atvirkščiai – tie vaikai, kurie atėjo „žalesni“ akademiškai, bet suformavę darbinius įgūdžius, neretai labai greitai daro pažangą. Todėl svarbu matyti visumą: ne tik tai, kiek vaikas jau moka, bet ir ar jis geba klausytis, susikaupti, bandyti, suklydęs nenuleisti rankų ir priimti pagalbą.

Jei kuri nors sritis sekasi sunkiau, vasaros nereikia paversti antra mokykla. Skaitymo, kalbos, skaičiavimo, dėmesio ir mąstymo gebėjimus galima stiprinti per kasdienes situacijas ir žaidimą: kartu skaityti trumpus užrašus, ieškoti pažįstamų raidžių, žaisti garsų žaidimus, skaičiuoti žingsnius ar daiktus, dėlioti sekas, spręsti galvosūkius.

Vaikas gali daug išmokti net nejausdamas, kad „dabar mokosi“, o išsaugotas smalsumas ir noras bandyti mokykloje bus ne mažiau svarbūs už jau sukauptas žinias.

O mokėti pasirūpinti savimi, draugu, draugauti, gebėti išlaikyti dėmesį, būti savarankiškam, atlikti užduotį iki galo kartais prireikia ne vienerių metų.

Jei pagal vaiko amžių ir galiojančią priešmokyklinio ugdymo pradžios tvarką šeima svarsto, ar ugdymą pradėti šiemet, ar vėliau, į tokias dvejones verta žiūrėti rimtai. Vieneri metai šiame amžiuje gali reikšti labai daug.

Progresas, vykstantis vaiko raidoje per vienerius metus, yra milžiniškas. Vieneri metai gali reikšti brandesnes kognityvines funkcijas, geresnę dėmesio koncentraciją, stipresnę emocijų kontrolę ir didesnį atsparumą iššūkiams. Tačiau sprendžiant dėl konkretaus vaiko svarbu vertinti jo individualią raidą ir poreikius, o prireikus tartis su ugdymo bei švietimo pagalbos specialistais.

Tad susidėliokite prioritetus. Jei svarstote, ar jūsų vaikas pasiruošęs mokyklai, paklauskite savęs ne tik: „Ar jis jau skaito?“, bet ir: „Ar jis moka draugauti? Ar geba nusiraminti? Ar paprašo pagalbos? Ar nebijo suklysti? Ar moka pasirūpinti savimi?“

Brandesniam ir mokyklos iššūkiams pasirengusiam vaikui pradžia dažnai būna lengvesnė negu vaikui, kuriam dar labai sunku susidoroti su kasdieniais mokyklos reikalavimais. Skaityti ir skaičiuoti vaikai išmoksta. Kur kas daugiau laiko gali prireikti mokantis pasitikėti savimi, bendradarbiauti, išlaikyti dėmesį ir nepasiduoti po pirmos nesėkmės.

Vaikai vystosi nevienodai: vienam lengviau sekasi kalba, kitam – matematika, judesys, kūrybinės ar socialinės veiklos. Todėl svarbu, kad vaikas savo vertės nesietų su vienu rezultatu, įvertinimu ar palyginimu su kitais.

Tėvų palaikymas, aiškios ribos ir dėmesys pastangoms padeda auginti pasitikėjimą savimi, kantrybę ir drąsą bandyti dar kartą. Tai tampa tvirtu pagrindu ne tik sėkmingai mokyklos pradžiai, bet ir tolesniam mokymuisi.

Linkiu įsiklausyti ne į aplinkinių lūkesčius, o į tikruosius savo vaiko poreikius.