Tautiškumas ir pilietiškumas. Kaip jį ugdyti ir auginti?

Tautiškumas ir pilietiškumas.  Kaip jį ugdyti ir auginti?

Šiandieną, visuomenėje primirštos  tautiškumo ir pilietiškumo temos atgimsta iš naujo. Kyla klausimas, ar pavyksta kurti pilietinę visuomenę Lietuvoje, ar tautiškumas mums svarbus? Yra daugybė organizacijų, bei iniciatyvų, tiek valstybiniu tiek savivaldų lygmeniu užsiimančiu pilietiškumo projektais. Atliekami tyrimai, analizės, netgi matuojamas pilietinės galios indeksas, yra įkurtas Pilietinės visuomenės institutas.

Tačiau ar nepamiršome, kad tautiškumas ir pilietiškumas prasideda nuo mūsų, mūsų šeimos ir mažųjų piliečių auginimo ir ugdymo. Nuo smulkmenų ir mažų dalykų, su kuriais susiduriame namuose, darželiuose, mokyklose. Paprastose formose ir kasdieniniuose dalykuose.

Vaikams reikia dviejų dalykų – sparnų ir šaknų. O šaknų stiprinimas prasideda ne tik nuo šeimos ryšių, bet ir nuo tautinio identiteto puoselėjimo ir pilietiškumo ugdymo. Pirmiausia pasitikrinkime, ar patys nemaišome sąvokų ir supratimo, kas yra „tautiškumas“ ir kas yra „pilietiškumas“.

Tautiškumas – tai pojūtis arba sąmoningas požiūris, kad priklausai tam tikrai tautai ar etninei grupei, turi bendrą istoriją, kultūrą, kalbą ir kitas savybes su grupės nariais.

Pilietiškumas – tai  pojūtis arba sąmoningas požiūris, kad esi valstybės pilietis, turi tam tikras teises ir pareigas, kad esi dalis valstybės bendruomenės. Identifikuojiesi su valstybe, jos istorija, kultūra ir institucijomis. Ir nors tautiškumas bei  pilietiškumas abu yra pojūčiai ar sąmoningi požiūriai, tačiau jie turi skirtingus ryšius su valstybe.

Tautiškumo ir pilietiškumo ugdymas šeimoje

Jei patys didžiuojamės savo tautiniu identitetu ir tai rodome  šeimoje - tai jau pirmas didelis žingsnis. Šeimoje formuojasi vaikų vertybės, požiūris ir tapatybės suvokimas. Nuo čia prasideda sąmoningo piliečio, turinčio tautinį identitetą kelionė.

Psichologai nuolat kartoja, kad tautinis identitetas, priklausymo jausmas ir buvimas  grupės dalimi, be galo svarbus žmogaus emociniam vystymuisi. Todėl visi „maži“ dalykai, kuriuos darome suformuoja pamatus tolimesnei vaiko raidai, vidiniam saugumo jausmui, kad „už jo“ stovi ne tik šeima, bet daug platesnė bendruomenė, tauta, valstybė.

Tai kaipgi prasideda mažųjų piliečių supažindinimas su tautiškumu ir pilietiškumu šeimoje? Nuo pat ankstyvos vaikystės dainuojamos dainos, lopšinės, tautosaka, Valstybei ir visuomenei svarbių švenčių šventimas, kulinarinis paveldas, simbolikos naudojimas, puošimasis apranga ar aksesuarais pažyminčiais tautinį ar pilietinį identitetą.

Dažnas spintoje ras marškinėlių, džemperių, kepurėlių su kitų šalių ar valstybių ženklais, miestais, vėliavomis, bet ar toje spintoje rasime aprangos ar aksesuarų su lietuviška simbolika? Turime gausybę tautinio identiteto detalių, heraldikos, puošnius tautinius raštus, turtingą simboliką. Gal laikas puoštis apranga paženklinta lietuviška vėliava, Vyčiu, Gediminaičių stulpais, tautiniais raštais?

Džiugu, kad vis daugiau mamų pradeda nuo kūdikystės mažuosius puošti  rūbeliais simbolizuojančiais didžiavimąsi nacionaliniu identitetu. Šeimoje formuojamos vertybės, kuriamas didžiavimosi savo šaknimis jausmas.